Kai raitelis bijo, treneris turi neskubėti
Kai raitelis bijo, treneris turi neskubėti

Yra dalykų jojime, kurių negalima išmokyti per vieną treniruotę. Pasitikėjimas yra vienas iš jų.
Tai ypač supranti, kai į treniruotes grįžta žmogus po kritimo. Fiziškai viskas gali būti gerai, žmogus nori joti, tačiau balne jis jaučiasi kitaip. Atsiranda įtampa, atsargumas, daugiau minčių nei anksčiau. Net paprastas pratimas, kurį prieš kritimą atlikdavo be jokio vargo, tampa iššūkiu.
Tokiais momentais labai lengva norėti kuo greičiau grįžti į ankstesnį lygį. Tačiau jojime skubėjimas retai padeda.
Man, kaip trenerei, svarbu ne tai, kaip greitai žmogus vėl pradės daryti tai, ką mokėjo. Daug svarbiau, kad jis iš naujo pajustų, jog gali pasitikėti savimi, savo sprendimais ir žirgu.
Todėl kartais treniruotėje sąmoningai darome mažiau, nei žmogus galėtų padaryti fiziškai. Ne todėl, kad jis negali daugiau. Todėl, kad šiandien svarbiau sukurti gerą patirtį, o ne dar vieną priežastį bijoti.
Kartais reikia grįžti prie pagrindų. Kartais pakartoti tą patį pratimą dar kartą. Kartais sustoti ten, kur viskas sekasi gerai, užuot bandžius išspausti dar vieną žingsnį.
Nes progresas nėra vien sudėtingesni pratimai ar aukštesni šuoliai.
Kartais didžiausias progresas yra tada, kai žmogus, kuris anksčiau ieškojo priežasties nevažiuoti į treniruotę, vėl pats jos laukia. Kai lietus, purvas ar nuovargis nebėra priežastis likti namuose. Kai po treniruotės jis nebegalvoja apie tai, ko bijojo, o apie tai, ką šiandien pavyko padaryti.
Man tai ir yra viena gražiausių trenerio darbo dalių.
Ne aukštesnis šuolis ir ne sudėtingesnis pratimas.
O žmogus, kuris kažkuriuo metu vėl pradeda tikėti, kad gali.
Tikiu Jumis, mano raiteliai. Net tada, kai patys savimi dar abejojate.
Individualios jojimo pamokos vaikams ir suaugusiesiems
45 minučių pamoka, pritaikyta pagal raitelio amžių, patirtį ir pasirengimo lygį. Strazdiškėse, Trakų r.


